Pasistengiau šviežiu žvilgsniu pažiūrėti į mineralinį aliejų kosmetikoje, kūno priežiūroje ir kitose srityse. Nepaisant mano asmeninio nusiteikimo „prieš“, vistiek įdomu panagrinėti, kaip juoduoju auksu vadinamos naftos subproduktai gyvuoja įvairiuose gaminiuose, kuriuos valgome (čia ne klaida), tepame, purškiame, maudomės juose, klijuojame. Ką jie duoda gero, o ką blogo? Kodėl svarbu žinoti, ar esate linkęs/-usi prakaituoti ir ką tai lemia? Ar tikrai alergijos rizikos faktorius yra svarbiausias? 

Šiandien apie mineralinio aliejaus kelius iš nuodo į vaistą ir atvirkščiai. 

JAV netgi sklandė mitas, jog mineralinis aliejus yra toks blogis, kad jį uždraudė Europa. Ne, tikrai neuždraudė – perdirbtas ir išvalytas, kaip ir kitose pasaulio vietose, jis naudojamas įvairiose srityse, mes apsistokime ties kūno priežiūra, kosmetika ir medicina.

Tebūnie JAV gyvena savomis legendomis, o aš norėčiau prisiminti pas mus gajų argumentą, neva kuo bloga nafta, juk tai gamtinis išteklius. Tas tiesa, bet žmogaus išgautas iš natūraliai apsaugotų gamtos rezervuarų, perdirbtas, frakcionuotas, nesuyrantis jis duoda naudos, bet pridaro ir nemažai bėdos.

Visiškai nebūtų įdomu ir tuo labiau sąžininga, jei kamuolį taikyčiau į vienus vartus, ypač, kai tiesa nėra plokščia.

Paprastai kalbant, mineralinis aliejus yra išgaunamas perdirbant naftą, kaip šalutinis produktas. Pagrindinis yra degalai, bet kaip taupi šeimininkė žmonės stengiasi gyvenime rasti pritaikyti ir tai, kas atliko nuo pagrindinio patiekalo.

Be emocijų: šviesus mineralinio aliejaus veidas

Noriu pacituoti man labai patikusį gydytojos, dermatologinės kosmetikos tyrėjos, gydytojos Jetske Ultee įrašą apie mineralinį aliejų, kuriame ji dėlioja argumentus „už“: 

• Mineralinis aliejus yra pigus, neturi kvapo, spalvos, nesioksiduoja ir ilgai galioja,
• Netoksiškas, nesukelia vėžinių susirgimų, kuriuos gali sukelti nebent žalioje naftoje esantys poliaromatiniai angliavandeniliai, tačiau jų nelieka išvalytame mineraliniame aliejuje,
• Lieka odos paviršiuje, nepatenka į kraują,
• Neleidžia išgaruoti drėgmei, todėl greitai atstato sausą odą,
• Nesukelia spuogų, nes netrukdo sebumui pasišalinti iš porų,
• Užkerta kelią išoriniams dirgikliams, todėl dermatologų skiriamas net egzema sergantiems pacientams,
• Barjerinis sluoksnis netrukdo odai kvėpuoti, nes oda nekvėpuoja - deguonis mus pasiekia per plaučius ir išnešiojamas per kraują.

Kiekvienas argumentas yra vertas dėmesio ir turi savų pliusų. Gera žaliavos kaina, ilgas išsilaikymas, retos nepageidautinos reakcijos, lankstus pritaikymas - iš pirmo žvilgsnio, svajonių medžiaga, su kuria galima dirbti.

Nuorodoje apie visa tai galite pasiskaityti plačiau, taip pat rasti informacijos apie naftos kilmę, išgavimą, keletą istorinių datų, išnašas į informacijos šaltinius.

Be emocijų: tamsioji mineralinio aliejaus pusė

Nepaisant to, kad mineralinis aliejus iš pirmo žvilgsnio tarsi ir nėra labai neigiamas „personažas“, tačiau kažkokiu būdu jis pats šauna sau į koją. Argumentai „prieš“:

• Uždėdamas ploną barjerinę plėvelę mineralinis aliejus gali „perdrėkinti“ odą, kuri iš pradžių atrodo geriau, lygiau, tačiau ilguoju laikotarpiu ląstelių veikla gali susilpnėti,
• Oda rizikuoja patekti į užburtą ratą, kuomet gerai jaučiasi su mineraliniu aliejumi ir greitai sausėja be jo,
• Jei oda nėra sausa, didelės koncentracijos mineralinis aliejus jos priežiūrai gali netikti,
• Netinka žmonėms, kurie lengvai suplunka ar suprakaituoja, nes mineralinio aliejaus plėvelės dėka susidaro nepasišalinusio prakaito mazgeliai odoje ir atsiranda vadinamasis šilumos bėrimas,
• Mineralinis aliejus yra neutralus, neturi antioksidantų, vitaminų ir kitų naudingų odai medžiagų, todėl tampa svarbu, kas gero produkte yra įdėta papildomai,
• Kai kurios studijos rodo, kad angliavandenilių iš mineralinio aliejaus randama žmogaus riebaliniame sluoksnyje arba motinos piene.

Nesu suvalkietė, bet man iškart pasidaro gaila pinigų, nes toje vietoje, kurią kreme užima naftos produktas, praktiškai nėra nieko, kas reikalinga odai. Turėčiau išmokti skaityti ir mintyse automatiškai konvertuotis į suprantamą kalbą visus mokslinius pavadinimus, kurių apstu kremo etiketėje ir dar mokėti įvertinti, ar jų yra pakankamai.

Nepaisant to, kad masinio naudojimo gaminiai nereikalauja ypatingų įgūdžių, bet svarbu žinoti, kad jei esatę linkę sukaisti, naftos darinių sukeliamas šiltnamio plėvelės efektas gali būti gerokai didesnis nei norma, o padarinys netgi turėti medicininį pavadinimą – Miliaria Rubra. Pagooglinkite nuotraukas, kaip tai atrodo.

Kiek kartų suplunkame, net sunku suskaičiuoti. Nežinau nė vieno gamintojo, kuris žymėtų mineralinio aliejaus koncentraciją ir neįsivaizduoju, kokia ji laikoma didele. Taip pat nepažįstu žmogaus, kuriam tai būtų įdomu. Man ir pačiai dėl to net minčių iki šiol jokių nekilo.

Sakyčiau akivaizdu, kad plėvelės efektas negali galioti vienaip odos išskiriamam sebumui, ir kitaip prakaitui. Jei susidaro prakaito mazgeliai, neguldyčiau galvos, kad pro ją puikiai pasišalina sebumas.

Su mineralinio aliejaus pėdsakais, randamais žmogaus kūne, įdomus niuansas. Panašu, kad viskas ne taip paprasta ir kad dalis naudojamų priemonių vistik yra absorbuojama kūno. 

Blogiau greitai ar blogiau lėtai?

Ar Jums svarbu, dėl ko susergate: dėl alergijos ar netoleravimo? Skirtumas toks, kad alergija paprastai sukelia staigų imuninės sistemos atsaką, o netoleravimas klaidina tarp trijų pušų įvairiais simptomais. Aš asmeniškai esminio skirtumo nematau, nes abiem atvejais negaliu kažko valgyti ar tepti ant odos, kadangi rezultatas vienodai apverktinas.

Nors ne, vistik galbūt geriau alergija: jei ji ryški ir momentinė, iš karto aišku, kas netinka.

Jeigu naftos dariniai alergines reakcijas kelia retai ir galbūt būtų galima sutikti, kad molekulės neįvažiuos į odos poras, bet jie užklos odą nekvėpuojančiu sluoksniu ir tadam! –  iškels smagias aknės sutiktuves, nes aknės bakterijos labai mėgsta beorę aplinką. Galiausiai rezultatas bus spuogai bei randai ir visai neguos, kad tai ne alergija, nes mineralinis aliejus yra netoksiškas ir tepamas net ant egzemų, o tik ilgalaikio poveikio pasekmė.

Sintetiniai polimerai leidžia išgauti įvairias pageidaujamas savybes, tačiau visi naftos produktai ant odos yra negerai dėl paprasčiausio dalyko: tai nėra įprasta būsena odai, nes didžiausią kūno organą tarsi apvyniojame subtilia polietileno plėvele, po kuria šylame, prakaituojame ir ...nekvėpuojame. Taip mažiausiai pusę paros, po kurios turėtume nugremžti tą blokuojantį sluoksnį, bet dažniausiai oda gauna dar ir panašaus naktinio kremo porciją, kūno kremą ar pienelį, plaukai šampūną, kondicionierių, iš ryto – vieną kitą formuojančią priemonę.

Jei atkreipiate dėmesį į viešus pasisakymus, tos merginos ir moterys, kurių darbe odos tobulumas yra svarbus: modeliai, aktorės, viešoje erdvėje dažnai kartoja, kad kasdienybėje beveik visai nesidažo, leidžia odai ilsėtis. Mes už jas ne prastesnės! Kasdien gal ir neįmanoma susiorganizuoti atostogų kaime, bet kažką netoli to, kodėl ne?

Tikslas yra aiškus: sveikas kūnas, graži oda, todėl nesvarbu, kad odos neišmėtė pūslėmis po pirmo patepimo, ne mažiau svarbu, ar neteks kovoti su akne ar prakaito mazgeliais ilgalaikėje perspektyvoje.

Dviprasmiškiausiai skamba argumentas apie naftos produktų pritaikymą medicinoje, lyg tai iš karto uždėtų kokybės ženklą. Man patinka įsivaizduoti, kaip pasiimame iš medicinos sferos kažką labai išvalyto, sterilaus ir toleruojamo, kad ir distiliuotą vandenį, ir verdamės su juo kavą, plikomės arbatą. Tiesiog pliką gryną vandens formulę, be jokių naudingų mineralų, be skonio, be charakterio. Kažkaip neskanu, ką? Arba injekciniame skystyje, nes jei tinka tiesiai į raumenis, tiks ir gerti. Ar ne?

Vaistai, medicina

Noriu pradėti būtent nuo šios srities. Kaip sviestmedžio sviesto galima rasti saldumynuose, taip mineralinis aliejus ar apskritai naftos dariniai visateisiškai priimti į tabletes, pastiles, tepalus ir medicininius klijus. Ką besakyti, savo laiku labai nustebau, kad pastilėse nuo kosulio radau berods parafino, taip ir suseno jos pas mane nevartojamos, nes gydytis norėčiau konkrečiais ekstraktais, o ne valgyti naftą.

Ir tikrai, jeigu atidžiau panagrinėsite medikamentų sudėtis, ten rasite perdirbtų naftos produktų, kaip techninių ingredientų, atliekančių pagalbinę funkciją. Įdomiau, kai šios medžiagos yra pagrindinės žvaigždės.

Randams gydyti plačiai naudojami silikoniniai tepalai po chirurginių intervencijų, nudegimų, traumų. Teko matyti rezultatą, tikrai įspūdinga.

Tokie tepalai prilimpa prie odos, neleidžia jai išsausėti. Manau, kad ta kvėpuoti odai neleidžianti plėvelė ir yra sėkmės formulė, nes pastebėjau, kad jeigu pažeidžiama vieta yra atribojama nuo išorės ir sukuriamas šiltnamio, tarsi kūno vidaus efektas, lygiai taip pat gali veikti kad ir sviestmedis. Tik aišku, kad storiau užteptas jis bus riebus, neprilips prie tepamos vietos ir nesudžius, neištepdamas drabužių.

Su silikonais gaminami ir mediciniai klijai žaizdoms klijuoti, kurie saugo nuo randų susidarymo, juos minkština bei švelnina. Ir nereikia paskui ištraukinėti siūlų.

Būtų neprotinga neigti chemijos mokslo pažangą ir atsisakyti galimybių, jeigu tai yra geriausia ar kartais vienintelė išeitis. Nors dėl randų minkštinimo ir suabejočiau, nes juos galima sutvarkyti ir paprastesnėmis priemonėmis.

Kosmetologija

Kosmetikos salonuose daromos parafino vonelės rankoms ar kojoms. Jos skirtoms toms ir tiems, kurių oda yra jautri, dirgli, labai išsausėjusi. Veikimo principas yra šiluma ir izoliacija, nes kaitinamas parafinas atpalaiduoja raumenis, sausgysles, atveria poras ir, išlaikydamas aukštesnę nei įprasta temperatūrą bei užtikrindamas uždarumą, padeda susigerti kremui ar balzamui.

Ar tai panacėja? Vargu, bet sunkiais atvejais gali padėti. Su parafino vonelėmis matau dvi pagrindines problemas: atgyvenęs parafinas išmetamas ir ilgai voliojasi sąvartynuose, kita vertus, žmogus neskatinamas pratintis pats užsiimti nuoseklia probleminių vietų priežiūra namuose, po ko gal net ir nereikėtų tokių vonelių.

Kita populiari paslauga yra depiliacija medžiagomis, pagamintomis iš naftos vaškų: parafino, mikrokristalinio vaško. Jie dengiasi tolygiai, plonai, specialūs aparatai palaiko optimalią tokių vaškų temperatūrą.

Pati esu kažkada gavusi „bonusą“ – sintetinio vaško granulių pasitvarkymui prieš šventę, bet po perspėjimo, kad jei per ilgai palaikysiu ant odos, galiu vašką nusiplėšti su ta pačia oda, taip ir nesiryžau rizikuoti. Visai nenorėjau prisidaryti žaizdų. Išeitis? Epiliacija elektriniu epiliatoriumi arba cukraus pasta.

Kūno priežiūra

Ar dar nesusidarė įspūdis, kad visur viena nafta? :) Parafino, mineralinio aliejaus, silikonų ir kitų cheminių formulių pažymėtos naftos yra apstu. Kūdikių odai skirti aliejai, suaugusiems skirti aliejai, kremai, losjonai ir kas tik nori.

Tradicinių ir natūralių/ekologiškų priemonių gamintojų jėgos kol kas kiekybiškai nelygios. Pirmieji be abejonės užima didžiausią dalį rinkos, antrieji – keletą procentų, bet išmoko garsiai išsakyti savo nuomonę ir sukelti abejonių tarp pirkėjų.

Tačiau oi ne visi iš pirmųjų linkę maskuoti žolelėmis parafiną ar silikonus. Vartotojams išmokus labiausiai gąsdinančius ingredientų pavadinimus, JAV įmonė „Vaseline“ nusprendė eiti va bank ir aiškiai sako: mes siūlome naftą. Taškas.

„Vaseline“ nuo pat pavadinimo, rinkodaros iki etikečių turinio yra nuosekli, už ką aš ją gerbiu. Ji aiškiai deklaruoja, ką gamina ir iš ko, ko tikėtis. Tinka - perki, netinka - apeini lentyną ir sutaupai sau brangaus laiko. Tačiau negalima pamiršti, kad didžioji dauguma kūno priežiūros priemonių mėgsta chameleono efektą: vienoks turinys, o etiketėje skleidžiama žinia prisitaiko prie to, ką nori girdėti pirkėjas. Kuo tai gali baigtis – skaitykite aukščiau.

Naftos SPA

Egzistuoja ir toks dalykas. Azerbaidžane yra Naftalano miestas, tiksliau kurortas. Jo išskirtinumas yra procedūros naftoje ir su nafta: vonios arba ištepimai Naftalano nafta – naftalanu. Teigiama, jog būtent naftalanas turi unikalų visame pasaulyje gydantį faktorių.

Naftalanas yra tirštas, juodai rudas, rūgštinis, klampus skystis, turintis kvapą. Sumaišytas su vandeniu jis tampa gana stabilia emulsija. Jo cheminė sudėtis yra sudėtinga: pasižymi dideliu dervų, mažu sieros kiekiu, yra beparafininis, jame beveik nėra (jei beveik, vadinasi kažkiek vistiek yra) vadinamųjų lengvųjų frakcijų: benzino, žibalo.

Maždaug pusę naftalano sudėties sudaro naftos anglievandeniliai, 10-15% - aromatiniai angliavandeniliai ir dervos, iki 3% naftos rūgštys, 0,25-0,7% siera, 0,3% azoto junginiai ir mikroelementai - varis, cinkas, manganas, litis, boras, jodas ir kiti.

Nebūnant chemiku sunku įvertinti, ką reiškia visi šie skaičiai. Tokiu atveju užtenka paprasčiausio dalyko, pažiūrėti, kiek laiko, tarkime, galima išbūti naftalano vonioje: tik 8-10 minučių, o tai rodo, kad naftalanas yra labai stipri, labai aktyvi substancija, kuri naudojama tik su medikų priežiūra ir, kas svarbiausia – labai trumpai.

Apie gydomąsias savybes nekalbėsiu, vaizdžiau bus „Reuters“ nuotrauka iš „Buisiness Insider“. Mn galvoje sukasi vienintelis klausimas: kaip paskui visa tai nuo savęs nusiplauti :)