Nuo įvairių alergjijų, skirtingais duomenimis, kenčia 10-30 proc. žmonijos. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad viena emociškai skaudžiausių formų yra alergija naminiams gyvūnams. Ypač, jei jie yra mylimi. Ir vis dėlto, būtent alergija yra vienas dažniausių argumentų, dėl ko gyvūnai atsiduria gatvėse, pamiškėse, prieglaudose arba iš bėdos pas žmones, kurie to gyvūno nei nori, nei jiems jo reikia.
Paprastos išeities čia nėra: medikai dažniausiai siūlo alergiją keliančio gyvūno atsisakyti, veterinarai kaip tam tikrą natūralios imunoterapijos formą kaip tik rekomenduoja laikyti. Šiuo atveju palaikau veterinarų požiūrį, nes nuo kada pernelyg didelis sterilumas yra auksinis bilietas į tobulą sveikatą?
„Esu alergiška savo katei“. Tai pasakiau veterinarei, pas kurią atėjau pernai ankstyvą rudenį su savo pūkų kamuoliuku. Ir nesistebiu, kodėl ji akimirkai suakmenėjo. Nes pagal nusistovėjusį algoritmą jei aš dar neatsikračiau katės, nepatogiu tapęs gyvūnas tuojau gali tapti galvos skausmu pačiai gydytojai.
Pagydyta ir pastatyta ant visų keturių kojų mano katė miega savo namuose ant savo paklotukų, o aš, kaip mąstanti ir gausybę informacijos šaltinių galinti naudoti mūsų tandemo dalis radau būdą, kaip situaciją perimti į savo rankas.
Alergija: čia nėra, čia jau yra
Manoma, kad alergiškumas šunims ir katėms vargina apie 10-20% žmonių. Mokslininkai negali paaiškinti, kodėl imuninė sistema susišiaušia, nors teorijų yra įvairių. Viena tokių kaip tik yra laikomas aplinkos sterilumas, nes paprastai įvairių alergijų daugiausiai urbanizuotose, išsivysčiusiose vietovėse.
Nors alergijos kamuoja milijonus žmonių visame pasaulyje, kaunamasi iš esmės tik su simptomais: odos bėrimais, alergine sloga, astma, virškinamojo trakto sutrikimais. Mokslas žino ne viską. Net paties imuniteto vaidmuo, jo veikimo mechanizmas imamas kvestionuoti įsibėgėjant mikrobiomos tyrimams bei pradėjus suvokti, kad viskas yra gerokai sudėtingiau nei blogio ir gėrio kova mūsų viduje.
Ar alergenas (maistas, gyvūnas, dulkė) yra problema? Iš simptominio gydymo perspektyvos - taip. Pašalink alergeną, venk jo ir tikėtina, kad bėdų neturėsi. Bet nebūtinai. Galvočiau, kad problema dėl kažkokių priežasčių prasideda kažkur mūsų viduje. Ir jei organizmas padūksta nuo mikroskopinės dalelės, vadinasi, jis nusimušė nuo GPS'o ir dar neaišku, ar pamišusios imuninės sistemos ordos apsiribos gyvūnu.
Prieš dešimt metų pati dariausi tyrimus ir jokios alergijos katėms ar šunims nebuvo. Tad medikai kaip ir įteikė žalią kortą, kad turėti savo katę tikrai galiu. Ir štai, po 8 metų turėjimo šlifuoju klinikų koridorius, o tyrimai jau rodo, kad esu alergiška ir katėms, ir, kas labai keista, ypač smarkiai šunims, nors su pastaraisiais nuolatinio kontakto apskritai neturiu.
Taigi, jei nutarėte laikyti gyvūną ir manote, kad apsidraudėte iš anksto pasidarydami tyrimus, dėl visa ko apmąstykite ir planą B, jei situacija vis dėlto pasikeistų.
Hipoalerginių kačių nebūna
Alergija gyvūnui reiškia ne alergiją plaukams, o jo išskiriamiems baltymams: per seiles, šlapimą, odą ar plauką. Todėl kačių atveju net ir beplaukis sfinksas gali nudžiuginti nebent tuo, kad nesišeria.
Galbūt nuskambės keistai, bet alergijos priežastis gyvūnui gali būti net pastarojo lytis. Šunų atveju žmogus gali būti jautrus tik vyriškos lyties šunims dėl jų prostatos išskiriamos medžiagos, bet be problemų galėtų laikyti moteriškos lyties šunytę. Apie kates to girdėti neteko, nors skaičiau, kad dažniausiu alergenu laikomo Fel d 1 baltymo statistiškai daugiau „gamina“ katinai, o pas kates jo mažiau.
Dar niuansas, kad katės natūraliai metami plaukai, ūsai, pleiskanos didina maitinimosi terpę dulkių erkutėms. Jų yra kiekvienuose namuose ar patalpose ir jos taip pat yra dažnas alergenas, todėl tikėtina, kad dėl mylimos katės plika akimi dar ir šitų tik per mikroskopą matomų gyventojų namuose laikui bėgant tiesiog atsiranda daugiau.
Taigi, hipoalerginiai gyvūnai iš esmės neegzistuoja. Net ir renkantis pagal lytį, plauko ilgį ar apskritai plaukų neturėjimą neįmanoma užsitikrinti varianto „for sure“, tuo labiau, kad kiekvienas gyvūnas yra unikalus ir individualus, kaip ir mūsų santykis bei reakcija į jį. Ką šiuo atveju galima padaryti Lietuvoje, tai ieškoti laboratorijos ir gilintis į savo jautrumą molekuliniu lygmeniu išsiaiškinant tikslią alergiją - galbūt tai padiktuos galimus sprendimus ir nereikės aklai spėlioti sprendžiant, kokį gyvūną geriausia rinktis.
Namai pragarai
Namuose, kuriuose gyvena gyvūnas, yra ir daug jo paliekamų baltymų pėdsakų. Ant grindų, sienų, baldų, drabužių, šeimininkų. Mes tiesiog dažnai nesuvokiame jų pasklidimo masto ir neįsivaizduojame, kiek laiko jie išlieka aplinkoje.
Patys įtartiniausi ir labiausiai neįtikinantys yra tie atvejai, kai vos spėjama gyvūną išnešti iš namų ir tuoj pat „palengvėja“ ar net „pasveikstama“. Plika akimi nematomi katės pėdsakai namų aplinkoje išlieka apie 6 mėnesius, todėl nei valanda, nei dienos ar net savaitės iš tikrųjų alergiškam žmogui radikalaus pagerėjimo ar tuo labiau visiško pasveikimo nelems. Tą man aiškiai išaiškino klinikinė imunologė Santaros klinikose, taip kad... :)
Siūlomos išeitys: atsisakyti gyvūno (man iš principo netinka) ir išlaukti tą pusmetį, o paskui jau tikėtis pagerėjimo. Gerti antihistamininius vaistus (kaip vienintelė ilgalaikė išeitis man netinka), naudoti hormoninius tepaliukus (netinka), inhaliatorius plaučiams (netinka). Kaip ir netinka „gyventi“ klinikose, ieškant naujų patvirtinimų organizmo jautrumui.
Gal galima ką nors nuveikti su kate? O taip, bet man irgi netinka. Yra preparatų su eteriniais aliejais, kuriais rekomenduojama tepti katę. Ne, man netinka, nes eteriniai aliejai katei gali būti nuodingi. Maudyti ją. Irgi ne, nes maždaug per parą katė gražiausiai išsilaižo, „susitvarko“ ir situacija, kaip rodo bandymai užsienyje, vėl tampa tokia pati, kokia ir buvo prieš gyvūno maudymą. Tai kam to vargo ir gyvūnui, ir jo savininkui?
Teoriškai žmogui įmanoma taikyti medikamentinę imunoterapiją, kai organizmui nuolat duodamos vis didesnės alergeno dozės, kol prie paties alergeno daugiau ar mažiau priprantama, bent jau toks tikslas. Bet koks tuomet skirtumas, jei pratinimasis prie alergizuojančių medžiagų ir taip natūraliai vyksta kasdien, jei namuose jau gyvena katė?
Tai ką tuomet daryti? Tikrai yra ką ir tos išeitys iš tiesų labai paprastos, bet efektyvios.
Gelbėjimosi planas
Sakoma, kad genialumas slypi paprastume, taip ir yra:
1. Kasdien rimtai išsivėdinkite namus! Kaip tik prie namų orą ar paviršius „nukenksminti“ turinčių antialerginių skysčių ar purškalų pateikiamos rekomendacijos būtinai, net po keliolika minučių kasdien vėdinti patalpas. Jei kasdien kiekvienas namų kampelis būtų su skersvėju prapučiamas bent 15 minučių, jaučiu, net ir „stebuklingų“ purškaliukų neprireiktų, situacija pagerėtų greitai.
Ar išvėdinate savo būstą kasdien? Bent kas antrą dieną? Ar darote tą plačiai atverdami langus ir gal net padarydami skersvėjį?
Rimtas patalpų vėdinimas ne tik atšviežina orą, bet ir gelbsti virusų sezono laikotarpiu. Laikausi principo, kad geriau trumpai, bet plačiai, nes minimaliai pradaryti langai nebent numuša vidaus temperatūrą, tačiau oro cirkuliavimo nesukelia, tad ir šaldytis tokiu būdu nėra daug prasmės.
2. Dažniau skalbkite patalynę. Jokia paslaptis, kad naminiai gyvūnai mėgsta miegoti lovoje, o jei ir nemiega, tai bent apšniukštinėja. Užvalkalus skalbiu aukštoje temperatūroje, verta juos išlyginti ar apdirbti karštais garais.
3. Grindis švarinkite drėgnai. Nenaudoju grindims jokios chemijos, bet ir tiesiog prasiurbimo man nepakanka. Elementariausia šluoste pereinu šlapiai ir kol kas neradau alternatyvos šitam paprastam principui, kuris geriausiai surenka plaukus, pūkus ir net ūsus.
4. Naudokite oro drėkintuvą. Ne kosmetinį žaisliuką, į kurį telpa vos 100 ml vandens, o rimtą. Du drėkintuvai, purškiantys paprasčiausią dulksną, buvo įsigyti eiliniame prekybos centre, kuomet darbuotojai patikino, kad patys naudojo juos dirbdami sandėliuose ir buvo patenkinti.
5. Nuolat valykite ir skalbkite gyvūno guolius, paklotus, žaislus, švarinkite jo mėgstamus paviršius. Visi šitie dalykai turi būti tvarkomi ir sutvarkomi kaskart, o ne kas antrą ar trečią tvarkymąsi ar tik tada, kada nebegalite pasakyti, kokia jų prigimtinė spalva.
Ko neįmanoma išskalbti ar nuvalyti, naudoju paprasčiausius lipnius lapelius, pavyzdžiui, žaidimų tuneliukui ar sofai, ant kurios atlošo mėgsta šokinėti. Nenustoju stebėtis, kaip įmanoma šitiek priplaukuoti :)
6. Tvarkydami namus dėvėkite vienkartinę kaukę. Sukeldama visas katės vilnas po tvarkymosi norėdavau tik kuo greičiau lįsti į dušą, kad plaučiai bent kiek nurimtų ir galėčiau laisviau kvėpuoti. Paprasčiausios keliasluoksnės kaukės, kurių yra vaistinėse ir prekybos centruose (aišku, koronaviruso grėsmė jas intensyviai šluoja iš lentynų), išsprendė šį nepatogumą ir iš esmės galėčiau su tokia kauke tvarkytis kad ir kasdien. Beje, ir naudoju tokias kaukes ne po vieną kartą.
7. Medvilninės pirštinės rankoms. Jos gerai tada, nes gali tikrai ilgam laikui, ypač naktį, sumažinti sąlytį su gyvūnu. Su jomis ir toliau glostyti galima, ir įdirgusi oda ilsisi. Anksčiau tokiomis pirštinėmis prekiavo „Drogas“, bet kažkodėl išėmė jas iš asortimento, „Eurokos“ tokių irgi neradau, bet įmanoma atsisiųsti iš užsienio ar pasidairyti prekybos vietose kuo plonesnio ir laisvesnio varianto.
Vienas geras ir vienas blogas patarimas
Geras patarimas, jau tapęs savotiška klasika: jei gali nelaikyti gyvūno - nelaikyk. Nes jis yra gyva būtybė su savo emocijomis, poreikiais, jausmais. Tačiau jeigu jau laikote, elkitės humaniškai ir žinokite, kad patys galite tikrai nemažai padaryti, kad sugyvenimas keltų kuo mažiau iššūkių ar net ir visai jų neliktų. Ir jau tikrai ne išeitis iš gyvūno tiesiog atimti namus.
Sakyčiau, blogas patarimas, kurį pamačiau vieno žinomo ir populiaraus kačių specialisto įrašuose internete - jei esate alergiški ir negalite laikyti gyvūno, bandykite savanoriauti prieglaudoje.
Iš savo patirties matau, kad grįžtu į namus ir mano katė man yra mano, sava, ją atpažįsta ir nuosava gynybos kariuomenė - nei kvapo užima, nei išberia. Tačiau užteko vieną kartą užsukti į kačių prieglaudą ir nepaisant tenykščių gyvūnų mielumo ir mano noro juos pulti glostyti, imuninė sistema net neperspėjo apie įsįvaizduojamą priešų apgultį: iškart prasidėjo toks švilpiantis nekontroliuojamas kosulys, kad atsakinga prieglauda tokiai interesantei katės nieku gyvu nepatikėtų.
Vadinasi, imunoterapija tikrai veikia. Ir sakyčiau, kad tikrai geriau po truputį kasdien, nei milžiniška smūginė dozė kartais.
Jei turite savo sėkmės receptų - pasidalinkite!
