Ruošiantis šiam įrašui, teko susižiūrėti, koks yra mano eko stažas. Daugiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirmoji - pačiai buvo įdomu, nes laimingi laiko neskaičiuoja... :) Antra priežastis, kad prieš tiek laiko būsiu labai apgalvotai ir sąmoningai perjungusi požiūrį į savęs priežiūrą labai kardinaliu būdu: pasiryžau ir kuriam laikui buvau visiškai atsisakiusi makiažo. Pasidalinsiu savo patirtimi, kodėl kartais toks žingsnis yra labai sveikas - atsisakyti net ir pačių nuostabiausių, švelniausių, ekologiškų gaminių. Vieno žmogaus patirtis toli gražu ne reprezentatyvi statistika, bet man tai suveikė du kartus iš eilės, tad kodėl negali suveikti ir Jums?

Kadangi mūsų tikslas, dalintis su Jumis tuo, kas geriausia ir efektyviausia, pakalbėkime apie atostogas nuo makiažo, ką tai duoda ir kam to reikia.

Paskaičiavau, kad natūralias ir ekologiškas priemones naudoju maždaug 6-7 metus. Štai tiek laiko praleista ieškant, bandant, atrandant. Dabar vėl pasikartojo situacija, kad netikėtai-nelauktai turėjau visą mėnesį priverstinio namų režimo. Ir nors šiaip maniakiškai dažausi kasdien, net savaitgaliais, dabar tai prarado prasmę, tačiau leido prisiminti, nuo ko pradėjau, ir vėl pasidžiaugti No Make-Up rezultatais.


Kodėl mes dažomės?



Visuomenėje dominuoja gražaus kūno, gražios odos kultas, o kartu - trūkumų slėpimo manija. Kalbant apie odą, ji gali rausti, būti netolygios spalvos, su spuogeliais. Tuo tarpu norėtųsi visą dieną išlaikyti nepriekaištingą vaizdą, užtikrintą a la „business woman“ įvaizdį, kuomet svetimoms akims (ir kam joms reikia viską matyti) neprasimuštų net natūralus skruostų paraudimas. 

Odos toną sulyginti ir užmaskuoti trūkumus galima kreminėmis arba biriomis pudromis, kremais, tepalais, pieštukais ir t.t. Toliau - skruostų ryškinimas, lūpų dažymas, šešėliai ir pravedimai akims, blakstienų tušas. Kiek visko daug, ar ne? Bet šiaip iš esmės man dėl to visiškai ramu, nes visos naudojamos priemonės yra „teisingos“.

Tačiau tiesa yra tokia, kad kiekvienas lašelis losjono, kremo, pudros ar skaistalų, užteptų ant veido, verčia odą persirikiuoti. Čia ji drėkinama, čia maitinama, nosis - pasausinama. Štai Jums ir 100 auklių, o viduryje - vaikas be galvos.

Pritariu ir visaip palaikau „Dr.Hauschka“ filosofiją, kuri sako, kad oda yra protinga. Pridurčiau - tik kuo mažiau trukdykime jai!

Nesidažau mėnesį, atostogos

Be kita ko, veidas (kartu su rankomis) yra labiausiai aplinkos veiksnių, temperatūros, vėjo, saulės veikiama kūno dalis. Taip pat - greičiausiai senstanti. Todėl papildomo nedirginimo sąlyga, kuomet prie jo bent kurį laiką nesiliečiama net pačiais švelniausiais šepetėliais ar rankomis, duoda puikų rezultatą.

Palyginti su startu prieš kelerius metus, nelabai turiu kuo skųstis, gal tik truputėlį. Norėjosi, kad keliose vietose išsilygintų odos spalva ir į ritmą sugrįžtų vienas skruostas, kuris buvo nuolat sudirgęs, paraudęs.

Taigi, būnu namie, nesidažau. Apsauga nuo saulės irgi neaktuali. Ir valio! Lauke karšta ar šalta - jokio skirtumo, nes uždaroje patalpoje temperatūra vistiek nesvyruoja tokia pačia amplitude, kaip išorėje. Kadangi nenaudoju birios mineralinės kosmetikos, o vasaros oras švelnus ir šiltas, kasdien nesitepu nei losjonu, nei kremu. Nereikia. 

Negaliu pažadėti, kad oda uždainuos tą patį rytą, kai kardinaliai pasikeis jos priežiūra. 

Odė paprastai pasigirsta vėliau, iškentus adaptacijos periodą, kuris trunka keletą dienų. Per tą laiką odos ritmas susistyguoja, susireguliuoja sebumo gamyba. Kas įvyko man? Išsilygino veido spalva, išnyko sudirgimai, oda tapo matinė. Aišku, iš ryto matosi, kad oda paraudusi nuo pagalvės, bet pasivaikščiojus tai pradingsta. Veidas vientisas, skaistus, jo nereikia nei matinti, nei blizginti.

Žinau, ką galėjote pagalvoti. Lengva nieko nedaryti namuose - nei rūpintis apsauga nuo saulės, nei sukti galvą, kaip atrodai. Taip, šiuo atveju sąlygos yra palengvintos, bet pradėjau visiškai ne taip.

Istorinė perspektyva. Brrrr....

Vienintelė sąlyga, kuri sieja laiką dabar ir laiką prieš 6-7 metus yra vasara. Nes rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį yra ne metas tokiems eksperimentams, kai šalta, drėgna, darganos. Būtų bloga idėja eiti pliku veidu, be kremo, be apsaugos nuo šalčio.

Taigi, prieš kelerius metus buvau praėjusi tikriausiai visus pragaro ratus ir, nepaisant to, vistiek buvo baisu žiūrėti į veidrodį, ką jau kalbėti apie išėjimą į gatvę. Mane šveitė, valė, plonino odą rūgštiniais kremais, kurie degino ir dirgino, galiausiai liepė nusipirkti vaistinėje baisios oranžinės spalvos „gydantį“ kremą.

Baisu prisiminti, kokia buvau nustekenta, numikrobinta, užrūgštinta ir vistiek situacija buvo tragiška. Kritinį mąstymą pažadino garbaus amžiaus gydytoja, kuriai užkliuvo, kad aš visko prisitepusi tiek, kad net odos nesimato. Liepė viską nusivalyti, gydantį kremą taip pat.

Nusivaliau ir pasiryžau mėnesį nieko netepti. Gal oda susitvarkys pati, jei nė vienas specialistas nepadeda?

Nuo ėjimo į darbą niekas neatleido, taigi, ėjau tokia, kokia buvau. Kampais, šešėliais, užuovėjomis. Išeidavau ryte, grįždavau vakare. Nekalbu apie diskomfortą, kad visi tuomet matė mane nepagražintą, tragiškos odos būklės.

Turėjau tikslą ir diskomfortą iškenčiau. Veido oda susitvarkė, sugijo, kai tik nustojau jai trukdyti. Be tepalų, be kremų su rūgštimis. Ir supratau, kad tradicinių kosmetologijos kabinetų specialistų pamatinės idėjos yra klaidingos. Ne daugiau, o mažiau yra geriau. O minimaliai arba nieko yra geriausia! 

Kaip galite numanyti, pas savo buvusią kosmetologę negrįžau ir tuo esu labai patenkinta. Nes būtent šis kelias, kuriuo einu, yra teisingiausias visomis prasmėmis.

Pagalvokite ir Jūs apie atostogas nuo makiažo. Labai gali būti, kad patiks :)